Radiatorinis šildymas

Radiatorinis šildymas - dėl savo paprastumo labiausiai paplitęs šildymo būdas: vanduo arba antifrizas pašildomi katilo, po to vamzdynu juda prie radiatoriaus, kuris spinduliuoja šilumnešio akumuliuotą šilumą.

Radiatorinis šildymas būna dvejų rūšių: su priverstine cirkuliacija ir natūralia.

Šildymo sistemos su priverstine cirkuliacija vamzdžiai klojami nepaisant nuolydžių (kurie būtini jei cirkuliacija natūrali) ir gali būti mažo diametro (iki 10mm). Šilumnešio judėjima užtikrina cirkuliacinis siurblys.

Šildymo sistemoje su natūralia cirkuliacija katile sušilęs šilumnešis išsiplečia, o radiatoriuose - atvėsta ir susitraukia. Taip susidaro hidrostatinis slėgis, t.y. šilumnešis pats (be cirkuliacinio siurblio pagalbos) cirkuliuoja šildymo sistemoje. Šiuo metu yra daugybė technologinių bei inžinierinių sprendimų, leidžiančių tokiai šildymo sistemai veikti ekonomiškai, saugiai, kurią labai paprasta eksploatuoti ilgą laiką.

Radiatorių rūšys. Radiatoriai būna plokštiniai (plieno), sekcijiniai (ketaus, aliuminio) ir kombinuoti (aliuminio ir plieno).

Plokštiniai plieno radiatoriai greitai įšyla ir yra labiau ekonomiški palyginus su ketaus radiatoriais. Jie labiau tinka autonominei šildymo sistemai. Žinomi radiatoriai firmu Purmo (Italija), Kermi (Vokietija).

Kietaus radiatoriai
- ilgaamžiški, gerai spinduliuoja šilumą, tinka bet koks šilumnešis.

Aliuminio radiatoriai
- pagaminti iš medžiagos, gerai skleidžiančios šilumą, tačiau turi tam tikrus reikalavimus šilumnešio cheminiai sudėčiai.